10. Grafas paukštininkas

Niemand hat dieses Rätsel bis jetzt gelöst.

								11
		9



											2
			5						2


		8						10	15			7

		10 1	11		19		5			18		20

		6		4	17		15
							1
							7						13
							12
	13	16			4	14	21			6

3
							12							9
										8
							14
										3

Paukščiai yra šiltakraujai stuburiniai, dedantys kiaušinius. O kaip vadinasi juos tyrinėjanti zoologijos mokslo šaka?
Pavasaris ir ruduo daugeliui rūšių – ir ne tik paukščiams – yra ypatingas metų laikas. Kokiu sezoniniu, vietinio klimato kaitos nulemtu reiškiniu buvo susidomėjęs Konstantinas Tyzenhauzas?
Kas toks, tyrinėjęs pelkes, durpynus ir mineralinių vandenų versmes, įkvėpė jo pėdomis sekusį studentą Konstantiną? Jo pavardę tikrai rasi to meto Vilniaus universiteto profesorių sąraše.
Oho! Esti paukščių, dydžiu primenančių bites. Kaip vadinasi šie blizgančio metalo spalvos mažyliai, poetų praminti skraidančiomis gėlėmis? Jie įamžinti ne tik eilėse, bet ir Konstantino Tyzenhauzo akvarelėse.
Ne tik paukščius, bet ir kirmėles, vabzdžius, žuvis bei retuosius žinduolius tyrinėjęs Konstantinas buvo dėmesingas ir savo vaikų poreikiams. Antai nupirko specialią spintą devynmečio Zbignevo entomologijos rinkiniams. Toje spintoje „apsigyveno“ sparnuoti padarai, bet ne paukščiai. Tuomet kas?
Namisėda Konstantinas mėgo medžioti, todėl šis sparnuotas ilgauodegis retsykiais nutūpdavo ir ant grafų pietų stalo.
Kas šie plėšrūs didžiaakiai „raguoti“ sutemų sutvėrimai, kuriuos Konstantinas Tyzenhauzas ne tik medžiojo, bet ir augino savo sode, narvuose?
Paukščių protėvių dinozaurų netektis – dar tik pusė bėdos. Nemažai grafo Konstantino Tyzenhauzo sumedžiotų, aprašytų ir nupieštų paukščių rūšių šiandien taip pat išvysi nebent paveikslėliuose. Kaip vadinasi stambus, lėtas, neskraidantis paukštis, kuris Luiso Kerolio „Alisoje“ pramintas Dodu, o Tuvės Janson knygose – Edvardu? Į langelius įrašyk bendrinį rūšies pavadinimą ir žinok, kad tai pirmoji žinoma paukščių rūšis, išnaikinta žmogaus.
Koks žaidimas Širdžių karalienės rožyne laukia Alisos? Jis žaistas ir Rokiškio dvare, bet nebūtinai su flamingais ir ežiukais.
1910 metai, grafienės Hermancijos Sapiegaitės-Pšezdzieckienės salonas. Medžiaginiai sienų apmušalai žėri ir mirguliuoja, nes žaliai mėlyni vištiniai paukščiai, šaižiai klykiantys kačių balsais, dar nėra išblukę. Kuo vardu šie skardžiabalsiai ant grafienės kambario apmušalų?
Kas žino, gal penkiaspalvė gražuolė vieną gražią dieną dar būtų išmokusi kalbėti? Kas ši smalsi ir žaisminga visos grafų šeimos numylėtinė, kurią pakirto liga?
Deja, ir ji paliovė čiauškėjusi mažosios Elenos Tyzenhauzaitės apartamentuose! Koks trapus geltonas paukštelis apgiedotas Elenos poemoje „Pastovys“?
Didis mokslininkas aukštaūgis Konstantinas mėgo dūkti su vaikais. Kartais, įkvėpimo pagautas, su nemenku skulptoriaus talentu iš duonos minkštimo nulipdydavo visą dvaro ūkį, įskaitant arklius ir šunis. O gal net ir šiuos stambius paukščius? Kokie mėsiniai paukščiai iki XIX a. vidurio Lietuvos dvaruose vis dar buvo ūkio naujovė?
Kamajuose kunigavęs poetas, po mirties pasmerktas atsigulti į nešventintą kapo duobę - drauge su pakaruokliais anapus kapinių tvoros. Lenkakalbio, modernių pažiūrų Reinoldo Tyzenhauzo iniciatyva jo lietuviška giesmė „Pulkim ant kelių“ 1877 m. Rokiškio bažnyčioje vis tiek buvo giedama ir net su pučiamųjų pritarimu!
Ne tik Konstantinas Tyzenhauzas tyrinėjo paukščius Lietuvoje. Antai Zoologijos muziejuje, Kaune, rasi ir dronto kaukolės muliažą, ir šiuo metu seniausią Lietuvoje XIX a. pab. iškamšų kolekciją iš Lebiodkos dvaro Baltarusijoje. Nevalia pamiršti šį muziejų įkūrusio gamtininko pavardės! Tai Lebiodkos dvare gimęs ir augęs profesorius...